Kalinys paleidžiamas į laisvę...

Vietoj to, kad ištrūktumėte, esate išlaisvinamas iš kalėjimo.

Pamaldos, , , Internete, daugiau...

automatiškai išversta

Įvadas

(prieš tai buvo perskaityta Apaštalų darbų 16, 16-24).

(Tada buvo atliekamas bliuzas apie kalėjimo prižiūrėtoją).

Šiandien kalbame apie šį žmogų iš giesmės - kalėjimo prižiūrėtoją. Sąmoningai vartoju šį senamadišką žodį, nes to meto kalėjimo viršininkas tikrai nepalyginamas su šiandieniniu kalėjimo viršininku ar prižiūrėtoju. Šiais laikais yra taisyklės, gyvename konstitucinėje valstybėje, kaliniai turi teises ir siekiama kalinius resocializuoti.

Tada, apie 50-uosius mūsų eros metus, viskas buvo visai kitaip. Viena vertus, laisvės atėmimo bausmių beveik nebuvo, bet įtariamieji ar nuteistieji būdavo uždaromi į kalėjimą, kol gaudavo bausmę, kuri galėjo būti kūno bausmė, pavyzdžiui, mušimas, galūnių kapojimas, plakimas stulpais arba mirties bausmė. Kartais žmonės taip pat būdavo uždaromi, kol sumokėdavo baudą. Kankinimai taip pat nebuvo retas reiškinys.

Be to, su kaliniais buvo elgiamasi savavališkai, todėl manau, kad žodis "kalėjimo prižiūrėtojas" yra tinkamesnis nei "kalėjimo viršininkas" ar "kalėjimo viršininkas". Tačiau šiandien kalbame apie šį kalėjimo prižiūrėtoją, o jis turėjo mėlynių.

Anksčiau girdėjome priešistorę (Apd 16, 16-24), į kurią nenoriu per daug gilintis, girdėjome giesmę, o dabar norėčiau kartu su jumis pažvelgti į tai, kas iš tikrųjų įvyko.

Eikite į kalėjimą...

25 Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giesmėmis šlovino Dievą. Kiti kaliniai jų klausėsi. 26 Staiga įvyko stiprus žemės drebėjimas, ir kalėjimas sudrebėjo iki pamatų. Visi vartai prasivėrė ir visų kalinių grandinės nukrito! 27 Kalėjimo viršininkas atsibudo ir pamatė, kad kameros stovi plačiai atvertos. Jis pamanė, kad kaliniai pabėgo, todėl išsitraukė kalaviją ir norėjo nusižudyti. 28 Bet Paulius jam sušuko: "Nesužeisk savęs! Mes visi esame čia!" 29 Tada kalėjimo viršininkas pareikalavo šviesos, įbėgo į kalėjimą ir drebėdamas iš baimės puolė ant kelių prieš Paulių ir Silą. 30 Tada jis juos išvedė ir paklausė: "Vyrai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?" 31 Jie atsakė: "Tikėk Viešpatį Jėzų, ir būsi išgelbėtas tu ir visi tavo namiškiai." 32 Tada jie skelbė Viešpaties žodį jam ir visiems jo namų gyventojams. 33 Tą pačią valandą kalėjimo viršininkas nuplovė jiems žaizdas, ir jis bei visi jo namiškiai buvo pakrikštyti. 34 Galiausiai jis atvedė juos pas save ir davė jiems valgyti. Jis ir visi jo namuose džiaugėsi, nes dabar jie rado tikėjimą Dievu.

Tai skamba šiek tiek nerealiai: Žemės drebėjimas ir pančiai nukrenta, o durys atsidaro? Priklausomai nuo to, koks senas ir apleistas buvo kalėjimas, tai visiškai įmanoma. Sienoje buvo įtrūkimų, dėl kurių geležis, laikiusi grandines sienoje, atsilaisvino, o kai kurios durys nulūžo nuo vyrių ir atsidarė - kiekvieno kalinio svajonė!

Bet žmonės neišėjo, kodėl gi ne?

Keista, kad viskas prasidėjo kalėjime.

Paulius ir Silas meldėsi ir giesmėmis šlovino Dievą, o kiti kaliniai jų klausėsi.

Tačiau tai įvyko tik vidurnaktį. Manau, kad būtent dėl labai banalios priežasties jiedu pirmiausia turėjo susitaikyti su nesąžiningu elgesiu. Juk jie buvo viešai sumušti ir neteisingai suimti.

Bet melstis ir giedoti pamaldžias giesmes kalėjime? Tikriausiai sulauktumėte kitų kalinių pašaipos. Tačiau, matyt, Pauliui ir Silui buvo patikima. Be to, jie tikriausiai kalbėjo kitiems kaliniams suprantama kalba. Tuomet, kaip ir dabar, kalėjimuose kalinčių žmonių išsilavinimo lygis buvo gana žemas. Tikriausiai nebuvo nieko panašaus į pamaldžius techninius terminus.

Tada įvyko žemės drebėjimas. Niekas jo nesitikėjo. Karts nuo karto nutinka dalykų, kurių niekas nesitiki. Galbūt tai susiję su Pauliaus ir Silo maldomis, tačiau jie tikriausiai nesimeldė, kad sugriūtų kalėjimas.

Tačiau įdomus klausimas: už ką jie meldėsi?

Akivaizdu, kad reikėjo melstis už jų išlaisvinimą. Jie buvo neteisingai įkalinti.

Kaip vokiečiai, tokiose situacijose galime sakyti: "Aš žinau savo teises". Aš noriu iš čia išeiti! Visa tai suprantama, ir nemanau, kad ir jie buvo visiškai laisvi nuo šių minčių, net jei nebuvo vokiečiai.

Tiesą sakant, jie tikriausiai turėjo platesnį požiūrį. Kodėl Dievas leido, kad taip atsitiktų? Manau, kad po šio susitaikymo su savo padėtimi laikotarpio jie ėmė žvelgti į juos supančius žmones. Klausimas, kodėl man taip atsitiko, nebebuvo svarbus. Dabar, būdami šioje vietoje, jie šlovino Dievą ir taip taip pat liudijo apie Jį. Šlovinti Dievą nebūtinai turi būti kažkas privataus, galite šlovinti ką nors ir viešai, o jie šlovino Dievą viešai. Jie buvo šiame kalėjime ir aplink juos buvo žmonių, kurie jų klausėsi.

Tai tikriausiai būtų buvusi pakankama priežastis leistis į šią žeminančią ir skausmingą kelionę į kalėjimą.

Klausti savęs, kodėl įvyko tam tikra situacija, nėra iš esmės blogai. Svarstykite, analizuokite, kodėl įvyko tai, kas įvyko? Žinoma, galite klausti ir Dievo. Tačiau neturėtumėte ties tuo sustoti.

Ką Dievas gali padaryti per mane dabar, ten, kur esu? Šioje situacijoje aš taip pat keliauju su Dievu. Kaip čia galiu ką nors pakeisti Jo naudai?

Kalėjimas dreba

Tačiau tai dar ne viskas. Tada prasideda žemės drebėjimas.

Staiga atsiranda visiškai nauja situacija. Kalėjimas taip sugadintas, kad durys atsidarė, o grandinės atsilaisvino nuo sienų. Kalėjimas iš tikrųjų nebėra kalėjimas.

Kartais jus užvaldo įvykiai. Atsiduriate situacijose, kurių nesitikėjote. Šis vainiko laikotarpis taip pat yra viena iš tų situacijų, kurių niekas nesitikėjo.

Kalėjimo prižiūrėtojas tai pamato ir pagalvoja, kad tai akivaizdu: Durys atidarytos, kaliniai išvežti. Dabar Romos imperijoje bausmės už pareigų nevykdymą kartais būdavo labai griežtos, ir jam teko tikėtis viešos egzekucijos. Jis tikriausiai nenorėjo kęsti šio skausmo ir gėdos, todėl norėjo nusižudyti.

Džiaugiuosi, kad šiandien mūsų visuomenėje už tokias klaidas nebėra taip griežtai baudžiama ir kad paprastai suteikiama antra galimybė.

Bet ką jis padarė ne taip? Ką jis galėjo padaryti, kad sukėlė žemės drebėjimą?

Galbūt čia taip pat galime rasti paralelę su koronavirusų era. Gyvenimas buvo netikėtai sukrėstas ir staiga nebeliko jokių tikrumo ženklų. Daugelis žmonių bijo ekonominio žlugimo, ypač tie, kuriems valstybė nepadeda, pavyzdžiui, savarankiškai dirbantys asmenys, laisvai samdomi menininkai ir panašią veiklą vykdantys žmonės. Iki šiol jie sulaukdavo tik gerų žodžių ir Hartz IV.

Jums kažkaip pavyko, o tada viskas baigėsi. Tu nesi oro linijų bendrovė, esi tik mažas menininkas, kuriam nebeleidžiama koncertuoti, nes tau niekur neleidžiama koncertuoti.

Sveikatos požiūriu tai tikrai buvo protinga, tačiau kodėl politikai remia korporacijas ir darbuotojus, o laisvai samdomus darbuotojus ir savarankiškai dirbančius asmenis palieka nuošalyje?

Grįžkime prie kalėjimo prižiūrėtojo. Beje, nenoriu pateisinti to, kaip jis atliko savo darbą. Jis tikrai buvo savo laikų vaikas, o tais laikais su kaliniais kartais būdavo elgiamasi labai nežmoniškai, tačiau tai nepateisina jo elgesio.

Mes jau galime šiek tiek jam įsijausti. Visas jo gyvenimas buvo sugriautas. Jam vis tiek grėsė mirties bausmė. Štai kodėl jis norėjo nusižudyti. Tai labai ypatingas bliuzas.

Kaip elgiasi kaliniai? Kodėl jie neišeina? Sunku pasakyti, manau, kad jie liko su Pauliumi ir Silu. Tai, ką jiedu kalbėjo ir giedojo, tikriausiai taip sužavėjo kitus kalinius, kad jie pasiliko ir neišėjo. Žinoma, mes nežinome, kiek Romos valdžia vis dėlto persekiojo pabėgusius kalinius, bet manau, kad kai kurie kaliniai galėjo pabėgti.

Tačiau jie visi vis dar buvo ten. Paulius ir Silas taip pat nekaltino kalėjimo prižiūrėtojo dėl prievartos ir neleido jam mestis po peiliu.

Naujasis kalėjimo prižiūrėtojas

Tada kalėjimo prižiūrėtojas paprašo šviesos, kad galėtų įeiti į kalėjimą. Kalėjime buvo tiesiog tamsu. Tai gražus simbolis to, kad vėliau jis suvokia savo tamsą ir prašo apaštalų pagalbos.

Įėjęs į vidų, jis drebėdamas iš baimės nusilenkia prieš juos ir klausia: "Ponai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?"

Iš kalinių požemiuose jie tampa "šeimininkais"! Kalėjimo prižiūrėtojas mato, kad šie du turi kažką, kažką dieviško. Šis terminas "šeimininkai" buvo vartojamas ir senovės Graikijoje, kai žmonės kalbėjo apie dievus, atėjusius į žemę žmogaus pavidalu. Šis tikėjimas buvo to meto graikų religijos dalis.

Šis žodžių pasirinkimas leidžia suprasti, kaip jautėsi kalinys.

Jis klausia: "Ponai, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?" Kitaip tariant, jis supranta, kad jam reikia išgelbėjimo, kad yra pražuvęs, kad gyvena tamsoje.

Paulius ir Silas atsakė: "Jums nieko nereikia daryti, tik tik tikėti Viešpatį Jėzų Kristų. Tada būsite išgelbėti." Ir, matyt, jie ką tik suprato, kad kalėjimo prižiūrėtojas išgelbės ir namiškius.

Jie papasakojo apie Jėzų jam ir visiems, gyvenantiems jo namuose. Jie visi buvo pakrikštyti. Kol Paulius ir Silas pamokslavo, jau galima pastebėti pirmuosius kalinio pokyčius. Jis rūpinosi jų žaizdomis, rodė užuojautą. Mane visada žavėjo, kai žmonės pasikeičia dėl Jėzaus Kristaus, kai į žmogaus gyvenimą įžengia atleidimas, užuojauta ir meilė artimui.

Beje, ši ištrauka kartais naudojama kaip pateisinimas krikštyti kūdikius, tačiau tai netinka, nes Jėzaus žodis pirmiausia buvo pasakytas visiems, kurie gyveno tuose namuose, o paskui jie buvo pakrikštyti. Kūdikiams dar nieko negalima pasakyti.

Galiausiai visi jo namuose džiaugiasi atradę tikėjimą Dievu.

Taigi, galima sakyti: laiminga pabaiga arba, tiksliau, laiminga pradžia.

Būtų įdomu sužinoti, ar ir kaip pasikeis kalėjimo prižiūrėtojo elgesys su kaliniais vėlesniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, kaip jis elgiasi su sudėtingais kaliniais? Apaštalų darbuose aprašyti vėlesnę visų, suradusių Jėzų, kasdienybę, tikrai viršytų šios Biblijos knygos apimtį. Tačiau esu tikras, kad jam ir jo žmonėms prasidėjo pokyčių procesas. Biblijos laiškuose galime dar daugiau perskaityti apie tai, kaip žmonės susidoroja su gyvenimu kelyje su Jėzumi.

Kad ir kas netikėtai sukrėstų jūsų gyvenimą, galimybė pradėti iš naujo su Jėzumi Kristumi arba pradėti iš naujo, žinoma, visada yra.

Ir melskimės, kad būtume pasirengę pasakoti kitiems apie Jėzų tokiose situacijose kaip Paulius ir Silas, net jei aplinkybės būtų labai nemalonios.

Santrauka

Leiskite apibendrinti.