Įvadas
Neseniai su pažįstamu kalbėjausi apie koronavirusą. Galbūt pastebėjote, kad vienas internetinis žurnalas, laimėjęs teisinį ginčą, pasinaudodamas Informacijos laisvės įstatymu, paskelbė Roberto Kocho instituto koronaviruso protokolus.
Ir dabar mano draugas, kuris tuo metu nesiskiepijo, sunerimo dėl Lauterbacho, kuris kai kuriose pokalbių laidose kalbėjo apie tai, kad skiepai neturi šalutinio poveikio, o neseniai per televiziją pripažino, kad skiepų žala keliais atvejais vis dėlto egzistuoja. Atlikau nedidelį tyrimą, Lauterbachas "Corona" laikotarpiu taip dažnai buvo rodomas per televiziją, kad kai kuriose pokalbių laidose minėjo, jog gali būti retas skiepų šalutinis poveikis. Kitose pokalbių laidose jis kalbėjo apie skiepus be šalutinio poveikio.
Turiu prisipažinti, kad manęs tai nebedomina, o mano draugas negalėjo to suprasti. Jis atrodė nusivylęs, kad aš jo nesupykdžiau.
Asmeniškai aš manau, kad turime kaip nors susitaikyti su pandemija ir tuo, kaip su ja buvo elgiamasi, kad iš to pasimokytume. Juk kada nors gali kilti kita pandemija ir mes turėtume pasimokyti iš ankstesnės.
Tačiau manęs tai vis tiek nedomina. Naujienas apie ją skaitau tik labai paviršutiniškai, jei apskritai skaitau.
Klausiau savęs, ar mano nesidomėjimas yra teisingas.
Manau, kad svarbu mokytis iš istorijos, pavyzdžiui, kad nebūtų pamiršti nacių laikų nusikaltimai. Kolonijinės epochos nusikaltimai jau beveik pamiršti. Taigi manau, kad verta turėti elementarių žinių apie mūsų istoriją.
Tačiau kai kurie dalykai, pavyzdžiui, koronaviruso era, manęs nelabai domina.
Ką reiškia būti krikščionimi? Ką Biblija sako apie žvilgsnį į priekį ar atgal?
Šiuo klausimu turiu gana akivaizdžią Biblijos eilutę, kurioje Paulius Filipiečiams 3, 13b taip apibūdina savo gyvenimo kryptį:
Užuiiui, toks teiginys yra gana sudėtingas.
Paveldėjimas, bet...
Pažvelkime į ištrauką iš Evangelijos pagal Luką 9, 59-62; NL, kurioje kalbama apie pašaukimus:
Šios eilutės iš pradžių ir mane priverčia gurkštelėti ir pasijusti šiek tiek prislėgtam.
Ji prasideda labai aiškiu žvilgsniu į priekį: "Ateik, sek paskui mane". Dabar prasideda kažkas naujo, dabar prasideda.
Paskui seka dar vienas prieštaravimas, kurį galima kažkaip suprasti. O kodėl jis neturėtų palaidoti savo tėvo prieš savo tarnystę?
Manau, kad šie Jėzaus teiginiai neatrodo tokie keistoki, jei atidžiai įsiklausai, ką šis žmogus sako:
"Prieš sekdamas paskui Tave, pirmiausia turiu sutvarkyti savo reikalus".
Tai man primena teiginius, kuriuos kartkartėmis girdžiu ir šiandien. Dabar neturiu laiko bažnyčiai, nes turiu tiek daug reikalų. Turiu tiek daug kuo rūpintis.
Vėliau, kai mano reikalai nebeužims tiek daug vietos, tada galėsiu daugiau dėmesio skirti Jėzui.
Taigi, mokinystė iš esmės taip, bet pirmiausia...
Mano nuomone, toks tarnystės ir asmeninio gyvenimo atskyrimas nėra teisingas. Kai pradedi nuo Jėzaus, tada ir prasideda mokinystė. Net jei tave lydi įsipareigojimai iš praeities, vis tiek eini pirmyn su Jėzumi Kristumi.
Ne visai aišku, ar šioje konkrečioje istorijoje kalbama tik apie laidotuvių organizavimą, ar ir apie seno tėvo palydėjimą į paskutinę kelionę, kuri galėjo užtrukti tikrai ilgai.
Kas būtų nutikę, jei jis būtų ne tik palaidojęs tėvą, bet ir skelbęs Dievo karalystės atėjimą tėvo namuose? Tai taip pat būtų buvęs mokinystė. Žinau, kad tai ne visada lengva savo tėvų namuose ir tarp savo giminaičių.
Žinoma, mokinystė ne visada turi būti skelbimas žodžiais, tačiau mokinystė gali prasidėti iš karto, nereikia "bet pirma".
Pažvelkime ir į antrąjį asmenį:
Čia vėl tas "bet pirma", bet juk atsisveikinimas negali užtrukti taip ilgai, ar ne?
Manau, kad šis teiginys buvo skirtas asmeniškai šiam žmogui. Atsisveikinti nebus problema, bet su kokiu nusiteikimu išeinate?
Ar žvelgiate į ateitį ir laukiate naujovių, įpėdinystės, ar žvelgiate atgal ir liūdite dėl praeities?
Aš asmeniškai niekada neturėjau plūgo rankoje, bet galiu įsivaizduoti, kad ne itin tiesiai arsi, jei nuolat žvelgi atgal.
Tai man primena mano mopedo laikus. Jei prieš pasukdamas pažvelgdavau per petį, tą trumpą akimirką negalėdavau važiuoti tiesiai. Visada šiek tiek pasukdavau į tą pusę, į kurią pasukdavau.
Ar žvelgti atgal yra blogai?
Manau, kad tai priklauso nuo to. Jei kartais ardami atsisukate ir pasigrožite kraštovaizdžiu arba pažvelgiate, kiek daug jau padarėte, man tai neatrodo blogai.
Bet jei žvelgdamas atgal vis pyksti dėl neišnaudotų galimybių, jei praeityje nuolat iškyla neteisingas elgesys, jei sielvartauji dėl senų gerų laikų, tuomet gyvenimas nukrypsta nuo kelio. Aš tuo tikiu.
Šioje vietoje ilgai galvojau, ar turėčiau dar kartą pasitelkti pavyzdį apie susidorojimą su koronavirusu. Tai visada aktuali tema.
Apskritai, aš asmeniškai kartkartėmis pagalvoju apie tai, kad galėčiau tapti kaip nors politiškai aktyvus, nes iš tikrųjų manau, kad kvaila daugiausia skųstis, o pačiam nieko nedaryti.
Tačiau koronaviruso laikotarpiu situacija man pasirodė tokia sudėtinga, kad nenorėjau keistis vietomis su jokiais politikais. Žinoma, buvo padaryta klaidų ir kai kurie žmonės buvo nusikaltėliai (pvz., susitarimai dėl kaukių), bet taip pat buvo tiesiog sunku. Mes nežinojome, kiek iš tikrųjų pavojingi atskiri viruso variantai. Nenoriu ginti nė vieno politiko, negaliu pažvelgti į niekieno galvą, kad suprasčiau, su kokiais motyvais jie keliavo.
Dok kaip jūs vertinate koronavirusų erą? Ar norime pasimokyti iš savo klaidų, kad galėtume geriau valdyti kitą pandemiją?
O gal, žvelgiant atgal, pulsas iškart padidėja iki 180? Jei žvelgiant atgal visada užvaldo pyktis ir pasipiktinimas, tuomet nesugebėsite išlaikyti tiesios linijos.
Sekant Jėzumi Kristumi einama į priekį.
Pažvelkime į
Didįjį pavedimą
Mt 28, 18-20; NT
Įdomu, ko Jėzus čia nepasako:
"Taigi žiūrėkite, kad liktumėte ištikimi ir nesileistumėte suklaidinami vogti, kaip Judas. Ir nustokite ginčytis, kas iš jūsų didžiausias".
Jėzus tikrai galėjo mokiniams priminti daug neigiamų dalykų iš pastarųjų trejų metų. Tačiau Jis to nedaro.
Pirmiausia Jis praplečia jų požiūrį į save:
O tada ateina pavedimas daryti mokinius. Tai didžiausias ir svarbiausias kada nors duotas pavedimas. Ir kiekvienas, kuris nori sekti Jėzumi Kristumi, o tai reiškia keliauti kartu su Juo, gali būti jo dalimi.
Ir tada dar vienas žvilgsnis į priekį:
Kiek svarbus yra praėjęs laikas mūsų gyvenime, kai to galbūt dar nebuvo?
Pažvelkime į ateitį.
Bet susitaikyti su praeitimi?
O ką daryti, jei mus persekioja praeitis?
Labai palengvinčiau sau užduotį, jei sustočiau ties "žvilgsniu į ateitį".
Biblijoje taip pat yra kažkas panašaus į susitaikymą su praeitimi.
Ginčų sprendimas
Vienas dalykas, į kurį norėčiau pažvelgti, yra tai, kaip spręsti ginčus. Kadangi Biblijoje žmonės vaizduojami gana realistiškai, joje, žinoma, minimi ir ginčai, kurie kartais baigiasi nemaloniai.
Viena iš ginčų sprendimo strategijų yra pasakyti: daugiau apie tai nekalbėkime.
Tai gali pasiteisinti sprendžiant banalybes, bet neveikia sprendžiant gilius nesutarimus ir konfliktus.
Apaštalų darbų 15 skyriuje buvo kalbama apie tai, ar ne žydai, norintys prisijungti prie Jėzaus, turi laikytis visų žydų įstatymų. Šis ginčas jau kurį laiką tūnojo, o paskui iš tiesų įsiplieskė ir galėjo išardyti besikuriančią Bažnyčią, jei jie nebūtų susivieniję, kad išspręstų problemą.
Buvo rastas sprendimas, kuriam pritarė dauguma susirinkusiųjų. Tai nebuvo kompromisas, kai kiekvienas gavo po truputį, bet viena pusė iš esmės buvo teisi, o kiti su tuo sutiko, tikriausiai dėl to, kad vienas su kitu elgėsi labai pagarbiai.
Be abejo, čia buvo svarbūs ir šalių tarpusavio santykiai. Kiekvienas gali turėti raudonų linijų, nuo kurių negali atsitraukti, tačiau reikėtų apsiriboti tikromis raudonomis linijomis.
Galbūt tuo metu buvo kas nors, kas net ir po Apaštalų susirinkimo laikėsi nuomonės, kad buvo priimtas neteisingas sprendimas. Dabar jis galėjo pradėti kažką savo su keliais kitais nepatenkintais žmonėmis. Arba, jei jam tai buvo įmanoma, jis sutiko, kad dauguma turėjo kitokį supratimą, ir vis tiek prie jų prisijungė, nes galėjo klysti. Dabar ginčas išspręstas ir visi kartu gali judėti į priekį mokinystėje.
Pastoracinė priežiūra
Galbūt dar svarbesnis susitaikymo su praeitimi aspektas yra pastoracinio pobūdžio.Kai kurie žmonės su savimi nešiojasi blogos patirties sukeltas traumas, o kiti negali susitaikyti su tuo, ką patys padarė praeityje.
Čia, žinoma, yra tik individualūs aspektai.
Apie tai labai taikliai pasakyta Patarlių 14, 10 (NT):
Kiekvienas žmogus jaučia savo skausmą, o kai kuriems jis yra tikrai skaudus.
Man labai gražus pavyzdys, kaip Jėzus elgiasi su Petru.
Juk Petras tris kartus išsižadėjo Jėzaus po to, kai labai drąsiai paskelbė, kad eis į mirtį su Jėzumi.
O pokalbyje po to, aprašytame Jn 21, 15-19, Jėzus tris kartus jo paklausė, ar Petras Jį myli.
Trečią kartą Petrui buvo šiek tiek nemalonu ir jis nuliūdo. Tačiau, matyt, toks pokalbis buvo svarbus, kad būtų įveiktas trigubas paneigimas.
Tačiau paskui jis taip pat vėl eina į priekį (Jn 21, 18.19; NL):
"Sek paskui mane." Jis tęsia toliau.
Čia suprantate, kad pastoracija turi būti individualiai tinkama ir naudinga. Galbūt toks pokalbis kartais būna nemalonus, tačiau jis atneša pažangą ir turi vesti į priekį.
Ir čia jis baigiasi žodžiais "Sek paskui Jėzų", ne tik kaip formule, bet kaip tikra perspektyva.
Apibendrinimas
Leiskite man apibendrinti:
- Žvelgiant atgal ir žvelgiant į ateitį? Kas mums svarbu, kas mus domina?
- Šventasis Paulius meta mums iššūkį: Paulius ragina: "Aš pamirštu praeitį ir žvelgiu į tai, kas laukia ateityje.
- Mokinystė gali prasidėti iš karto: Jokių "bet pirmiausia". Pasiimkite Jėzų su savimi į savo reikalus.
- Skundimasis, apmaudas ar piktas žvilgsnis atgal išveda gyvenimą iš kelio.
- Didysis pavedimas sutelktas į ateitį, įrėmintas Jėzaus Kristaus didybės ir Jo pažado, kad Jis visada bus su mumis.
- Ginčų sprendimas gali būti dalis būtino susitaikymo su praeitimi.
- Jums asmeniškai, kaip ir Petrui bei Jėzui, gali prireikti individualios pastoracijos. Tačiau šis pastoracinis rūpinimasis taip pat turi žvelgti į ateitį: Sekite paskui Jėzų.