Asmeninė evangelizacija Leichlingenas, 9.6.97

Biblijos ištraukos
Mt 5, 13 ; - Pasaulio druska
Mt 5, 14-16 ; - Pasaulio šviesa
Mk. 7, 36.37 ; - Jis viską sutvarkė
- Jonas Krikštytojas tapo žinomas
Lk 4, 36.37 ; - Jėzus tapo žinomas per demonų išvarymą.
Lk 5, 29 ; - Levio valgis jo kolegoms
Lk 9, 1-6 ; - pavedimas dvylikai ir septyniasdešimčiai
Lk 10, 16 ; - Kas jūsų klauso, manęs klauso.
Lk 12, 49-53 ; - pasidalijimas
Lk 13, 17 ; - minia džiaugiasi Jėzaus darbais.
Lk 14, 13.14 ; - pakvieskite vargšus į valgį
Lk 16, 31 ; - svarbus tik Biblijos liudijimas.
Lk 19, 3 ; - Zachiejus ieško Jėzaus.
Lk 19, 48 ; - visi žmonės prisiglaudžia prie Jėzaus ir jo klausosi.
Jn 1, 35-51 ; - Ateikite ir pamatysite
Jn 2, 1-12 ; - Jėzus ir jo mokiniai buvo pakviesti
Jn 2, 23 ; - Daugelis įtikėjo jo vardą dėl to, ką jis buvo padaręs.
Jn 3, 1 ; - Nikodemas ateina pas Jėzų naktį.
Jn 4 ; - Pokalbis su samariete
Jn 4, 48 - Be ženklų ir stebuklų daugelis netikėtų !
Jn 9 ; - Gimęs aklas: pasyvus liudijimas per pasikeitimą

Įvadas
Išskirtinėse brolių bendruomenėse yra manančių, kad evangelizacija nėra būtina. Jei Dievas nori, kad kas nors atsiverstų ir įstotų į bažnyčią, Jis pats jį ten nuves. Žinoma, sako jie, gyvenimas turi būti teisingas, liudijimas veikiantis ir t. t., tačiau evangelizacija, kad ir kokia forma, nėra būtina.
Kaip manote, ar tai tiesa?
Beje, tik nedidelė dalis visų brolių susirinkimų Vokietijoje yra išskirtiniai, ir tik nedidelė dalis jų galvoja taip, kaip ką tik aprašiau.
Mūsų misija yra evangelizuoti, ir dabar norėčiau kartu su jumis pagalvoti apie evangelizaciją, ir ne apie plataus masto evangelizaciją, su salėmis ir panašiai, bet apie asmeninę evangelizaciją.
Pirmiausia norėčiau pasinaudoti Evangelijų ištraukomis.

Mūsų misija (bendrai)
Mt 5, 14-16 ; (skaityti)
Turime būti šviesa kitiems, kadpašlovintume Dievą.
"Šlovinti" reiškia, tiesiai tariant, parodyti, koks šlovingas, geras, didis yra Dievas.
Galite vartoti visus įmanomus teigiamus išsireiškimus, bet jų nepakaks Dievui apibūdinti.
Deja, šis žodis ,,šlovinti" mūsų šnekamojoje kalboje egzistuoja tik su neigiamomis reikšmėmis, pavyzdžiui, šlovinti smurtą. Filmuose, kuriuose šlovinamas smurtas, smurtas pateikiamas kaip gėris, kaip išeitis. Tai, žinoma, neteisinga; mes, krikščionys, turėtume šlovinti Dievą, nes Jis yra geras ir yra išeitis.
Galbūt šis lingvistinis paralelizmas padės mums geriau suprasti žodį"šlovinti".
Biblijos tekste, kurį ką tik perskaitėme, jau pasakyta, kaip turėtų veikti Dievo šlovinimas.
Mūsų gyvenimas turėtų būti toks, kad mums nebūtų gėda, jei koks nors pašalinis žmogus įsigilintų į mūsų gyvenimą. Mūsų darbai, t. y. tai, kas vyksta mūsų gyvenime, gali būti viešinami, jie turėtų būti pavyzdiniai. Turėtume turėti charizmą, kad žmonės, žvelgdami į mus, imtų šlovinti mūsų Tėvą danguje.
Dabar kelis kartus pavartojau žodį ,,turėtų". Šiame kontekste jis taip pat skamba teisingai. Turėtume daryti tai, turėtume daryti tą ir t. t.
Neseniai kalbėjausi su dviem Jehovos liudytojais, o kadangi jau anksčiau su Jehovos liudytojais buvau diskutavęs įvairiomis temomis, norėjau su jais pasikalbėti apie jų praktinį tikėjimo gyvenimą. Jų atsakymai buvo tokie: turėtumėte daryti tą, turėtumėte daryti aną ir t. t. Taigi vieno iš jų paklausiau konkrečiai: "Kaip atrodo jūsų tikėjimo gyvenimas? Ką galiu pamatyti, kai praleidžiu dieną su jumis?". Atrodė, kad šis klausimas jį šiek tiek suerzino, ir jis prikibo: "Turėtumėte daryti tai, turėtumėte daryti tą ir t. t.".
Žodis "turėtų" ką tik skaitytame Biblijos tekste pasitaiko tik vieną kartą:
"Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje". Turime gyventi tokį gyvenimą, kurio kiti negalėtų nepastebėti.
Dabar galėčiau, kaip Jehovos liudytojas, pasakyti, kad turėtume daryti tą, turėtume daryti aną, ir tuo užbaigti pamokslą.
Tačiau nenoriu taip palengvinti sau užduoties.

Mūsų misija (praktinė)
Manau, kad daugeliui didelė problema yra ta, kad Biblija buvo parašyta kitais laikais. Biblijoje nerasime pavyzdžio, kaip XX a. Vakarų Vokietijos tarnautojas gyvena su Jėzumi. Joje nėra pažodžiui pasakyta, kaip geriausia kalbėti apie Jėzų biure, mokykloje ar dirbtuvėse. Joje nenurodoma, kokios krikščioniškos knygos ar koks traktatas geriausiai tinka dalytis.
Biblijoje nėra nieko apie tarnavimą per radiją ar tarnavimą internetu.
Nepaisant to, Biblija yra išbaigta; esu įsitikinęs, kad Dievas nieko nepamiršo, nė vieno sakinio.
Tačiau mes nesame kompiuteriai ir Biblija nėra mums skirta programa. Kartais norėtume, kad ji tokia būtų: Mes norėtume, kad Biblija būtų tokia: pirma aš padarysiu tai, paskui tai, paskui tai, paskui tai, o tada jis atsiverčia.
Tačiau taip nėra. Biblijoje yra viskas, ką mums reikia žinoti. Bet kad ją suprastume ir pritaikytume, turime priklausyti Jėzui, kitaip Biblija mums mažai naudinga.
Dabar norėčiau kartu su jumis panagrinėti asmeninio evangelizavimo temą, remdamasis keliomis Biblijos ištraukomis.

Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės įtikėjo Jėzumi, buvo tai, ką Jėzus padarė:
Luko 13, 17b;"visa minia džiaugėsi visais šlovingais dalykais, kurie per Jį įvyko" arba Morkaus 7, 37;"jie labai nustebo ir tarė: "Tai buvo didžiai nustebę: Jis viską gerai padarė: kurtieji girdi ir nebyliai kalba".
Jėzus tarnavo žmonėms; kai kam nors reikėjo pagalbos ir jis kreipėsi į Jėzų, Jėzus jam padėjo.
Dabar Jėzus taip pat padarė daug įspūdingų stebuklų, kurie pritraukė daug sensacijų mėgstančių žmonių, nors Jėzus niekada nenorėjo daryti sensacijų. Dabar, remiantis laiškų aprašymu Biblijoje, atrodo, kad sensacingi stebuklai yra veikiau išimtis nei taisyklė, nors jie vis dar tokie pat galimi ir, jei Dievas mano esant reikalinga, vyksta ir šiandien.
Ką galime padaryti, kad žmonės patikėtų Jėzumi?
Norėdamas atsakyti į šį klausimą, pirmiausia norėčiau pažvelgti į Jėzaus motyvus.
Jėzus nenurodė tarnauti sau, bet tarnavimas ir meilė artimui buvo tiesiog pagrindinė jo nuostata, o jo veiksmai iš to natūraliai išplaukė. Ir tai neabejotinai traukė daugybę žmonių, kurie norėjo jo klausytis.
Tokio pagrindinio požiūrio iš Jėzaus tikrai neperimsi per vieną naktį. Taip pat nemanau, kad vieną kartą jo paprašysite ir, baikite, turėsite. Laiške galatams 5, 22 kalbama apie Dvasios vaisius, ir šis pagrindinis požiūris - meilė ir tarnavimas artimui - tikrai yra vienas iš jų. Jis auga artimame santykyje su Jėzumi.
Dabar norėčiau pabandyti atskleisti šio vaisiaus trūkumus mūsų gyvenime, pasitelkdamas keletą pavyzdžių.
Jono 2, 2 Jėzus buvo pakviestas į vestuves Kanoje. Dabar tai buvo gana didelės vestuvės, galbūt jose dalyvavo net visas kaimas, bet vis dėlto konkrečiai paminėta, kad Jėzus buvo pakviestas. Pirmiausia į vestuves kvieskite jums svarbius žmones. Kada paskutinį kartą buvote pakviestas į tokį panašų renginį? Ar yra Jėzumi netikinčių žmonių, kurie pakviestų jus į tokį renginį? Jei taip nėra, gali būti, kad jums nerūpi jūsų artimas, todėl ir jam nerūpite jūs. Neišskiriu iš šios situacijos ir savęs: Kuo vyresnis, labiau dirbantis, vedęs, tuo mažiau bendraujate su netikinčiaisiais į Jėzų.
Viena iš problemų yra ta, kad dažnai į kontaktą žiūrime su tokia nuostata:
"Kas man iš to?"
Jėzus pasakė vienam žmogui, pakvietusiam Jį vakarienės: (Lk 14, 12-14;)
"Kai pietauji ar vakarieniauji, nekviesk savo draugų, brolių, giminių ar turtingų kaimynų, kad ir jie tavęs vėl nepakviestų ir tau neatkeršytų.
Bet kai ruošiate valgį, pakvieskite vargšus, invalidus, luošus ir aklus. Ir būsite palaiminti, nes jie neturės kuo jums atsilyginti, nes jums bus atsilyginta per teisiųjų prisikėlimą".
Tuo metu, matyt, buvo įprasta kviesti turtingus ir gerbiamus žmones, kad jie būtų pakviesti atgal. Taip kartais elgiasi ir vaikai, kviesdami turtingų tėvų vaikus, kad gautų didelę dovaną ir patys būtų pakviesti į mega vakarėlį.
Suaugusieji linkę puoselėti pažintis vadovaudamiesi principu: "Kokia prasmė iš tokios pažinties? Ar aš su juo gerai sutariu, ar malonu su juo būti? Ar turime tų pačių interesų, ar galime gerai pabendrauti?" O su netikinčiais į Jėzų dažnai būna mažai bendrų pokalbio temų.
To meto vargšai, invalidai, luošiai ir t. t. dažniausiai buvo atstumtieji, neišsilavinę žmonės, kurie apie nieką nenutuokė, nes buvo pernelyg užsiėmę savo kasdieniu išgyvenimu.
Jie tikrai nebuvo patraukli kompanija apskritai. Lygiai taip pat ir mes dažnai manome, kad su kai kuriais žmonėmis pageidautina vengti bendravimo.
Kada paskutinį kartą ieškojote kontakto su žmogumi, su kuriuo neturėjote jokių ypatingų santykių? O gal tokį bendravimą palaikome tik tada, kai jis yra "oficialus" ir neišvengiamas?
Čia neišskiriu ir savęs, šioje srityje taip pat turiu daug trūkumų.
Tačiau net jei ir turime kontaktų, vis tiek sunku juos supažindinti su Jėzumi.
Muitininkas Levis, pakvietęs Jėzų, pakvietė visus savo draugus:
Lk 5, 29;
"Ir Levis surengė jam didelę puotą savo namuose, ir ten buvo daugybė muitininkų ir kitų, kurie kartu su jais sėdėjo prie stalo".
Tikriausiai Levis pagalvojo: mano draugai ir kolegos turi susipažinti su tokiu žmogumi kaip Jėzus. To meto muitininkai buvo daugiausia korumpuoti ir vertėsi daugybe nelegalių verslų, todėl visi žmonės juos niekino ir nekentė.
O jų buvo labai daug. Nežinau, ar norėčiau, kad jų būtų tiek daug mano bute. Galbūt jie mane apvogtų. Kokią įtaką mano vaikams darytų tai, jei JIE būtų mano bute? Ir net tais laikais buvo skeptikų, kurie atmetė Jėzaus veiksmus. 30 eilutėje kai kurie fariziejai sako: "Kodėl tu valgai ir geri su muitininkais ir nusidėjėliais?" Jėzus atsakė: "Ne, tai ne, tai ne. Ei, su kokiais žmonėmis jūs bendraujate?
Anksčiau, kaip žinau iš pasakojimų, nebuvo vertinama, kai bažnyčios vaikai turėjo netikinčių draugų. Jie verčiau turėtų turėti draugų bažnyčioje. Man būtų įdomu pamatyti statistiką, ar bažnyčios vaikai, turintys daug netikinčių draugų, dažniau nuklysta nuo kelio nei bažnyčios vaikai, kurie draugauja tik su kitais bažnyčios vaikais. Esu įsitikinęs, kad vienas su kitu neturi nieko bendra. Jaunystėje dažnai natūraliai užsimezga ryšiai su Jėzumi netikinčiais žmonėmis, ir tada šie žmonės dažnai būna pasirengę užsiimti Jėzumi ir Biblija. Be abejo, yra atvejų, kai bendravimas su konkrečiu asmeniu vaikui kenkia, bet manau, kad tai išimtys.

Taigi kas nutinka, kai įveikiame visas šias kliūtis? Taigi turime Jėzumi netikinčių draugų, kuriuos norėtume supažindinti su Jėzumi. Galbūt surengti tokį vakarėlį, kokį surengė Levis? Deja, nebegalime pakviesti Jėzaus kūne. Tačiau kaip Jėzus elgėsi vakarėlyje? Aš mielai būčiau ten dalyvavęs. Kaip Jėzus bendravo su svečiais? Kaip jis apskritai dalijosi Evangelija ?
Yra vienas svarbus principas:
Jėzus beveik niekada neskelbė visos Evangelijos, o tik jos fragmentus. Jei žmonės susidomėdavo, jie užduodavo klausimus, o tada jis paaiškindavo.
Mes dažnai esame linkę paaiškinti visą Evangeliją iš karto. Taigi, dar reikia pasirašyti, kad, vadinasi, esi krikščionis. Galbūt už to slypi toks požiūris: "Taigi, dabar jau viską papasakojau, dabar jau įvykdžiau savo pareigą, fui, baigta."
Taip pat gali būti, kad motyvas yra toks: "Iš tikrųjų tu manęs nedomini, bet kaip krikščionis turiu tau viską papasakoti, kad nebūčiau kaltas, jei pasiklystum."
Ar yra toks motyvas, kiekvienas, žinoma, turi klausti savęs.
Jėzus visada domėjosi žmonėmis, kuriuos lankė ar kurie su juo susitikdavo.
Ir tai yra tikrasis slaptas receptas, kuris nėra slaptas receptas.
Per meilę artimui, kuri auga kaip Dvasios vaisius, ir iš to kylantį domėjimąsi artimuoju atsiranda bendravimas ir pokalbiai, kuriuose vėliau galima kalbėti apie Jėzų.
Aukščiau išvardyti klausimai, tokie kaip "Ar kartais esame kviečiami?" arba "Su kuo bendraujame?", turėtų padėti atkreipti dėmesį į mūsų gyvenimo trūkumus.
Jei nesame pasirengę pripažinti tokių trūkumų, kai jų esama, Jėzus mūsų gyvenime nieko nepakeis.
Ir šioje vietoje norėčiau sugrįžti prie darbų. Taigi tai, kokius darbus darau, nevaidina tokio didelio vaidmens, svarbiausia - motyvas. Jei mano pagrindinis požiūris į artimą bus toks pat, kaip Jėzaus, tuomet ir teisingi poelgiai seks paskui, o tada ir šie kaimynai pradės domėtis mūsų Viešpačiu.

Tada žmonės taip pat ateis ir klausinėti ar net prašyti pagalbos.
Tikriausiai pirmieji pas Jėzų atėjo du Jono Krikštytojo mokiniai - Andriejus ir neįvardytas vyras (Jn 1, 35-51). Jie norėjo daugiau sužinoti apie Jėzų, nes Jonas Krikštytojas jiems Jį buvo nurodęs. Matyt, Jonas Krikštytojas buvo patikimas žmogus, o jie buvo praleidę nemažai laiko su Jonu, todėl norėjo jį išklausyti.
Kitas pavyzdys - Nikodemas. Jis buvo girdėjęs Jėzaus pamokslavimą ir matęs Jo darbus, todėl naktį apsilankė pas Jį, norėdamas daugiau apie Jį sužinoti (Jn 3, 1-21). Tuomet Jėzus jam paaiškino visą Evangeliją, atsižvelgdamas į jo ankstesnes žinias apie Senąjį Testamentą.
Kitas buvo Zachiejus, kuris labai norėjo pamatyti Jėzų (Lk 19, 3). Atrodė, kad po asmeninio susitikimo su Jėzumi jis net buvo pasirengęs apversti savo gyvenimą aukštyn kojomis ir pertvarkyti jį iš naujo. Jis nori grąžinti visus pinigus, kuriuos kelis kartus išviliojo sukčiaudamas.
Kitas pavyzdys - moteris prie Jokūbo šulinio (Jn 4, 1-26), kuri, įprastu požiūriu, Jėzų sutinka "atsitiktinai", Jis per empatišką pokalbį atveda ją prie jos problemos ir dėl to ji pasikeičia.
Manau, kad dauguma tų, kurie gyvena su Jėzumi, jau yra patyrę, kaip Dievas suteikia progų geriems pokalbiams. Tikrai stebina atvirumas, su kuriuo žmonės užduoda klausimus. Man tik susidaro įspūdis, kad žmonės dažnai pasitenkina tokiomis galimybėmis. Bet kur tada tie žmonės, su kuriais kalbėjotės? Ar ne per greitai pasitenkiname? Žinoma, nieko negali priversti, bet dauguma žmonių atsiverčia į krikščionybę po ilgesnio bendravimo. Jėzus nebėgo paskui kiekvieną, su kuriuo kalbėjosi, bet, pavyzdžiui, daug laiko praleido su savo mokiniais, viską jiems išsamiai paaiškindamas ir rodydamas pavyzdį.
Apaštalų darbuose keliose vietose aprašoma, kad Paulius reguliariai susitikdavo su nekrikščionimis ir kalbėdavosi apie Jėzų. Vienoje vietoje (Apd 19, 31) pagonių šventyklos kunigai apibūdinami kaip jo draugai.
Ar esame pasirengę investuoti šį laiką į naujų santykių ir draugysčių užmezgimą? Suaugusiam žmogui taip pat nėra lengva. Lengviau buvo vaikystėje: "Išeik ir žaisk?". Būnant suaugusiuoju tai nebeįmanoma. Apie ką kalbate su savo "naujuoju draugu"? Atsitiktinis pokalbis, pasikalbėjimas? O gal išpakuojate Bibliją ir, jei naujasis draugas nenori klausytis, draugystė baigiasi?
Žinoma, galite ir atsitiktinai pasiūlyti: "Ar norėtum kartą per savaitę kartu su manimi skaityti Bibliją?". Pažįstu keletą žmonių, kurie taip daro ir turi labai geros patirties. Atrodo, kad nemažai žmonių domisi Biblija, net jei viešai to ir neprisipažintų. Tačiau ar būtume pasirengę reguliariai, neformaliai skaityti Bibliją su susidomėjusiais žmonėmis ir apie ją kalbėtis? O gal turime laukti, kol to imsis pastorius?
Dabar uždaviau daugybę klausimų: Tai buvo ne tam, kad vėl atkreipčiau jūsų dėmesį ir dabar sugalvočiau atsakymą. Tai klausimai, kurie man rūpi lygiai taip pat, kurių dar toli gražu nebaigiau nagrinėti ir į kuriuos pats neturiu paprasto atsakymo.

Norėčiau trumpai paliesti vieną klausimą. Jei ir toliau stengsitės žodžiais ir darbais kalbėti apie Jėzų, tai, žinoma, gali atsitikti ir taip, kad pakliūsite į bėdą.
Turite tai suprasti. Tai gali net sukelti persekiojimą.
Pažįstu žmogų, kuris darbe be jokių apribojimų dalijo krikščioniškas knygas. Jis neerzino savo kolegų, bet jo vadovai - ne. Tuomet jis buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų dėl tam tikro preteksto. Dabar jis dirba slaugytoju, o atleidimo iš darbo metu jam ir jo žmonai tikriausiai buvo nelengva.
Tačiau per dovanų gautą knygą jis susisiekė su kolege ir susitiko su ja bei jos draugu skaityti Biblijos. Ši moteris ir jos draugas dėl to atėjo pas Jėzų ir įkūrė namų grupę, per kurią į tikėjimą jau atėjo turbūt 30-40 žmonių, įskaitant kai kuriuos šios moters kolegas, taigi ir buvusius atleisto vyro kolegas.
Ar esame pasirengę priimti kritiką ar dar didesnius sunkumus?
Evangelijos pagal Luką 12, 49-53 Jėzus pranašauja, kad dėl Jėzaus susiginčys ir susiskaldys net artimiausi giminaičiai. Tačiau Luko 12, 4-6 Jėzus taip pat pranašauja, kad mums net nereikia bijoti tų, kurie nori su mumis susidoroti, nes Dievas mumis asmeniškai pasirūpins.

Manau, kad šiame pamoksle paliečiau daugybę klausimų, į kuriuos negalima taip paprastai atsakyti.
Viliuosi, kad ne tik nustumsime į šalį trūkumus, kuriuos matau savyje ir kituose, bet ir prašysime Jėzaus permainų savo gyvenime ir bažnyčioje.
Tik tada galėsime būti šviesa ir druska šiame pasaulyje.
AMEN