Įvadas
(Prieš tai buvo giedama 13 psalmė)
Šiandien norėčiau kartu su jumis apmąstyti šią karaliaus Dovydo psalmę.
Taip pat palyginau keletą vertimų, o 2017 m. Liuterio Biblijos pradžioje parašyta: "Dovydo psalmė, kurią reikia giedoti garsiai", todėl taip ir padariau. Pasak Vikipedijos, graikiškas žodis "psalmė" kilęs iš veiksmažodžio "psallein", kuris reiškia "mušti stygas". Jis apibūdina giesmę su styginių akompanimentu ir pažodžiui gali būti verčiamas kaip "giesmė su stygomis".
Tuomet aš ją perskaičiau visiškai teisingai.
Tiksliai nepamenu, kada sukūriau šios psalmės melodiją, bet tai buvo viena pirmųjų mano melodijų. Tai turėjo būti maždaug 1989 m., kai man buvo 23-eji.
Kodėl tokia psalmė mane užėmė tokiame amžiuje? Deja, negaliu prisiminti, kokioje gyvenimo situacijoje tuo metu buvau atsidūręs: gal krizė, meilės liga, nežinau.
Žvelgdami į psalmę visada turite suprasti, kad daugelis šių psalmių buvo asmeninės maldos, išlietos į giesmę. Deja, melodijos buvo prarastos, o tai, mano manymu, labai gaila.
Kai kurios giesmės buvo giedamos didelėmis grupėmis šventykloje, panašiai kaip mūsų bažnyčios ir šlovinimo giesmės šiandien, kitos galbūt buvo tik deklamuojamos, o tie, kurie jautėsi kreipiami, nešiojosi giesmę su savimi širdyje.
Tokiose giedamose maldose ne tiek svarbi doktrina, tikra ir netikra, kiek asmeninis jausmas, subjektyvus suvokimas.
Taip yra ir mūsų psalmėje. Vargu ar kam nors čia ateitų į galvą atsakyti į žodžius: "Ar užmirši mane visam laikui?": "Šis teiginys klaidingas. Dievas nėra toli nuo nė vieno iš mūsų, taip sakoma Biblijoje!".
Dovydas nesiekia mokyti, kad Dievas pamiršta žmones, tačiau būtent taip jis jautėsi rašydamas šią psalmę ir tai išreiškia.
O dabar norėčiau kartu su jumis toliau apmąstyti šią psalmę.
Dievo užmirštas
2-3 eilutėse Dovydas skundžiasi savo dabartine padėtimi, iš tiesų tam tikra prasme jis netgi skundžiasi Dievui.
Šie teiginiai skamba kaip priekaištai.
Tarpasmeniniuose santykiuose toks žodžių pasirinkimas nebūtų toks palankus. Kaltinimai greičiau užnuodija atmosferą, nei padeda rasti sprendimus ar išgydyti santykius. Geriau dirbti su "aš" žinutėmis, pvz:
- Aš jaučiuosi tavęs pamirštas.
- Man susidaro įspūdis, kad tu nusigręžei nuo manęs.
Tačiau Dievas gali su tuo susidoroti. Su Juo turime reikalų ne su netobulu žmogumi, kuris gali neteisingai suprasti žodžius.
Biblijoje randame keletą tokių raudų ir psalmių, kuriose žmonės praktiškai numoja ranka.
O kadangi Dievas vis tiek mato pro mūsų formuluotes, mūsų pamaldų, rafinuotą žodžių parinkimą, Jam visada tampa aišku, ką mes nuoširdžiai norime pasakyti, ką iš tikrųjų jaučiame, ir tai yra lemiamas veiksnys.
Tačiau kada jaučiamės Dievo pamiršti? "Paslėpęs nuo manęs savo veidą" - tai kažkur tas pats. Aš ieškau Dievo ir jo nerandu. Maldos užstringa lubose arba yra tarsi kalbamos į vėją. Kada jūs taip jaučiatės?
Tikrai būtų įdomu išgirsti iš kiekvieno čia susirinkusio, kada jis taip jautėsi savo gyvenime, bet dabar to nedarysime.
Manau, kad tuometinė Dovydo problema taps aiškesnė, jei taip pat atsižvelgsite į šią 3 eilutę: ,,Nerimas mano sieloje, sielvartas mano širdyje kasdien". Jis negali rasti ramybės. Jo rūpesčiai tokie dideli, kad jis nuolat bijo, jog jie jį užgrius, kad jis nesugebės susitvarkyti savo gyvenimo. Jis negali susidoroti ir su savo sielvartu, kad ir kokia būtų jo priežastis. Jis slegia jį kiekvieną dieną. Tikriausiai dėl savo rūpesčių jis negali ramiai miegoti naktimis, o dieną jis negali net trumpam palikti rūpesčių ir sielvarto užmarštyje.
Esu tikras, kad visi esate patyrę, koks varginantis gali būti rūpestis. Ar turėsiu pakankamai pinigų, ar rasiu darbą, ar sugebėsiu susitvarkyti su darbu, kas bus su mano vaikais, ar kada nors vėl pasveiksiu ir t. t.?
O liūdesys kažkaip sustiprina nerimą. Su nerimu dar yra vilties, su liūdesiu ji jau baigėsi. Pavyzdžiui, kaip susitvarkyti su tuo, kad mane paliko mylimas žmogus? Kaip elgtis su galutinai iššvaistytomis galimybėmis? ir t. t.
Dovydo atveju jo rūpesčių ir liūdesio šaltinis, matyt, buvo priešas, kuris apsunkino jo gyvenimą.
Iš Biblijos žinome, kad Dovydas ne kartą buvo bėgęs ir jam ne visada buvo lengva.
Šiais laikais tikriausiai turime mažiau žmonių priešų; kai kurie įžvelgia priešus ten, kur jų nėra, arba jaučia, kad su jais elgiamasi priešiškai, nors kitas žmogus to nesiekia. Tačiau jei iš jūsų specialiai tyčiojamasi darbe ar mokykloje, tai jaučiasi tikrai priešiškai. Ir dažnai neturite galimybės apsiginti ar išsiaiškinti.
O kai viskas taip susiklosto, jau gyveni su klausimu "Iki kada?". Aš nebegaliu to pakęsti. Kiek dar ilgai? Kada baigsis rūpesčiai ir sielvartas, kada tai pagaliau baigsis, kada vėl pamatysiu žemę?
Kokia yra išeitis?
Apšvieskite mano akis
Dabar galėtum melstis: Viešpatie, duok, kad priešai išnyktų, o liūdesio šaltiniai išdžiūtų ir aš daugiau nebejausčiau liūdesio.
Psalmininkas to nedaro. Žinoma, nežinau, kiek Dovydas čia apgalvojo savo psalmę, bet, mano nuomone, jis meldžiasi visiškai teisingai (4, 5 eil.):
Pasak Biblijos išnašos, ,,Padaryti mano akis šviesias" reiškia ką nors atgaivinti, atgaivinti. O kituose vertimuose, pavyzdžiui, Naujajame Testamente, šis prašymas verčiamas taip: "Suteik man naujos drąsos ir padaryk, kad mano akys vėl nušvistų". Kai kuriuose kituose vertimuose šis prašymas taip pat aiškinamas kaip prašymas suteikti naujos drąsos.
Nerealu manyti, kad šiame pasaulyje nebeturėsime daugiau rūpesčių, liūdesio ir priešų. Net Biblijos pradžioje, Pradžios 3, 19 eilutėje, numatyta, kad duoną turėsime valgyti savo kaktos prakaitu. Pastangos, sunkumai, pasipriešinimas ir rūpesčiai visada lydės mus čia, žemėje. Ir nors pats pasaulis yra gražus ir dovanotas, jis taip pat gali būti gana priešiškas ir niekada nebus mūsų tikrieji, amžinieji namai. Jie mūsų laukia su Jėzumi Kristumi.
Psalmininkas prašo naujo gyvenimo, naujos drąsos, naujos vilties. Jis neskęsta savo rūpesčiuose ir liūdesyje.
Nerimas, žinoma, yra giliai žmogiškas dalykas, apie jį ne kartą kalbama ir Naujajame Testamente (Mt 6, 25-27; Naujasis Testamentas):
Čia pirmiausia kalbama apie rūpestį dėl savęs. Žinoma, visai kas kita, kai nerimaujate dėl kitų, jais rūpinatės ar aprūpinate. Žinoma, "nerimauti" ten pat galima pridėti, jei atrodo, kad jūsų globai patikėti žmonės eina klaidingu keliu.
Tačiau ir šiuo atveju "nerimaudamas" nieko nepasieksi.
Žinoma, tai ne visada lengva, tačiau biblinis kelias yra (Fil 4, 6. 7; Naujasis Testamentas):
Galiausiai savo rūpesčių metimas ant Jėzaus yra ir tai, ką Dovydas čia aprašo savo psalmėje. "Nušviesk mano akis", "Nukreipk mano žvilgsnį nuo mano rūpesčių ir liūdesio į Tave, Dieve, ir suteik man naujos drąsos". Žiūrėjimas į rūpesčius visiškai nepadeda.
O dabar ir priešas nenugalės, net jei mano gyvenimas gali pradėti svyruoti.
Aš pasitikėjau
Ir tada sielvartas pagaliau virsta džiaugsmu.
Šis šlovinimas jau išreiškia tikrumą, kad psalmininkas džiaugsis savo išgelbėjimu. Dabar jis toks tikras, kad vieną dieną pasakos apie Dievo išgelbėjimą.
Priešingu atveju laikas būtų šiek tiek keistas. Esamuoju laiku psalmės rūpesčiai dideli, todėl jis prašo šviesių akių ir žvelgia iš dabar į ateitį, įsivaizduodamas, kaip iš ten atsigręš.
Ar turime tokį tikrumą, kad ateityje džiaugsimės ir džiūgausime dėl Dievo išgelbėjimo? Priklausomai nuo mūsų asmeninės padėties, kartais atrodo, kad tai sunku įsivaizduoti.
Svarbus dalykas čia yra žodis "malonė". Kai kuriuose kituose vertimuose vietoj žodžio "malonė" sakoma "gerumas" arba "meilė", tačiau šiame kontekste "malonė" man atrodo geriausias vertimas.
Mes neturime teisės į gyvenimą be rūpesčių ir liūdesio, neturime teisės į truputį laimės. Asmeniškai aš niekam jos nepavydžiu, bet tokios teisės nėra.
Galime jos prašyti, galime prašyti nušvitusių akių, drąsos ir pasitikėjimo, kad Dievas su mumis nori gero.
Galbūt nušvitusios akys taip pat reiškia, kad galite matyti šiek tiek aiškiau, kad galite pamatyti, kas iš tiesų gera jums ir kitiems, kad galite aiškiau matyti savo gyvenimą ir geriau suskirstyti savo rūpesčius bei vargus.
Nes Dievas su jumis ir manimi nori gero, ir mes galime pasikliauti tuo, kad, žvelgdami atgal, Jis mums parodė gerų dalykų.
Santrauka
- Daugelis psalmių yra asmeninės maldos, kurios buvo suformuotos į giesmę.
- Šioje psalmėje Dovydas liūdi, netgi šiek tiek kaltina Dievą. Jis jaučiasi užmirštas ir prislėgtas rūpesčių, liūdesio ir priešų.
- Jis neprašo, kad problemos būtų pašalintos, bet prašo šviesių, nušvitusių akių, naujos drąsos, naujos perspektyvos.
- Jis pasitiki Dievo malone. Teisės į laimę ir laisvę nuo rūpesčių nėra, bet Dievas su tavimi ir manimi nori gero, ir mes galime tuo pasitikėti tiek, kad kada nors retrospektyviai galėsime Jį už tai girti.