VUCA: sveiki atvykę į (naująjį ?) pasaulį

Įvadas

Prieš kelias savaites susipažinau su nauju akronimu.

Tai privertė mane susimąstyti, kuo skiriasi akronimas nuo santrumpos?

Ar žinote? Turėjau pasidomėti. Akronimas yra naujas žodis, sukurtas iš santrumpos, o santrumpa yra raidžių sąrašas. Pavyzdžiui, JAV yra santrumpa, bet NASA yra akronimas, nes jį ištariame kaip naują žodį. Iš tikrųjų NASA reiškia "Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija", bet tarti reikia ne "N", "A", "S", "A", o NASA.

Nenaudingas įdomus faktas pradžioje, bet nesvarbu.

Akronimas, apie kurį šiandien kalbėsime, vadinasi "VUCA".

Ar kas nors jį žino?

Aš jo nežinojau dar maždaug prieš dvi savaites. Manau, kad pirmą kartą jį išgirdau podkaste apie bažnyčios steigimą, bet nesu tikras.

"VUCA" angliškai, žinoma, reiškia "Volatility" (nepastovumas), "Uncertainty" (neapibrėžtumas), "Complexity" (sudėtingumas) ir "Ambiguity" (dviprasmiškumas) ir apibūdina didelę šių dienų pokyčių dinamiką ir greitį.

Nepastovumas: Greitis ir mastas, kuriuo viskas keičiasi, yra dideli.
Neapibrėžtumas: Didelis neapibrėžtumas dėl būsimų įvykių ir pokyčių.
Sudėtingumas: Pasaulis tampa vis sudėtingesnis ir vis labiau tarpusavyje susijęs.
Dviprasmiškumas: Informacija gali būti dviprasmiška ir dažnai gali būti skirtingai interpretuojama ir vertinama iš skirtingų perspektyvų.

Manau, kad šie teiginiai gana gerai apibūdina šiandienos pasaulį, ir čia slypi iššūkiai mums, krikščionims, mūsų bendruomenei ir, žinoma, naujajai vadovybei.

Į naują žemę...

Vis dėlto manau, kad bent iš dalies VUCA pavyzdžių galime rasti ir Biblijoje. Skaitau Pradžios knygos 12, 1-5; NL

1 Tada Viešpats įsakė Abromui: "Palik savo tėvynę, savo gimines ir savo tėvo šeimą ir eik į žemę, kurią tau parodysiu. 2 Iš tavęs kils didelė tauta. Aš tave palaiminsiu ir būsi žinomas visame pasaulyje. Padarysiu tave palaiminimu kitiems. 3 Kas tave palaimins, tą ir Aš palaiminsiu. Kas jus prakeiks, tą ir aš prakeiksiu. Per tave bus palaimintos visos žemės tautos". 4 Abromas iškeliavo, kaip Viešpats jam buvo įsakęs. Kartu su juo iškeliavo ir Lotas. Kai Abromas išvyko iš Harano, jam buvo 75 metai. 5 Pakeliui į Kanaaną jis pasiėmė savo žmoną Sarają, sūnėną Lotą ir viską, ką jie turėjo, taip pat savo gyvulius bei vergus ir verges, kuriuos buvo įsigiję Harane. Taip jie pagaliau pasiekė Kanaaną.

Tai įvyko kiek daugiau nei prieš 4000 metų, ir tuo metu vergija, deja, vis dar buvo paplitusi. Abromas taip pat buvo savo laikų vaikas, tačiau jis bent jau gerai elgėsi su savo vergais, nors tai jokiu būdu nepateisina vergovės.

Tačiau šie laikai šiandien, ypač dėl krikščionių pasišventimo, iš esmės jau praėjo, todėl ši tema šiandieniniam pamokslui nėra aktuali.

Jis prasideda nuo Abromo netikrumo. Tikriausiai jis bus buvęs sveikesnis už šiandieninį vidutinį 75 metų amžiaus žmogų, nes Biblijoje rašoma, kad žmonės tais laikais vidutiniškai dar labiau senėjo nei šiandien, tačiau vis tiek tai yra namas, kuriame reikia viską palikti tokiame amžiuje.

"Palikite savo namus, gimines ir plačiąją šeimą ir eikite pirmieji. Tada aš tau parodysiu kelią".

Netikriau už tai nebūna.

Juk dažnai nežinome, kur viskas veda. Ką atneš ateitis? Ką atneš spartus technologijų vystymosi tempas? Ką padarys klimato kaita? Kaip socialiniai pokyčiai paveiks mus, kaip bendruomenę?

Maždaug prieš 20 metų kartu su metodistais lankiau teologijos pagrindų kursą, o metodistai liturgiją ir tradiciją vertina kur kas labiau nei mes. Vienas iš jų pasakė, kad žmonės iš kitų vietovių mano, jog puiku, kad visose metodistų bendruomenėse procedūros ir simboliai yra vienodi. Jūs iš karto randate savo kelią.

Taip yra ir kitose kongregacijose: Svarbiausia, kad viskas išlieka taip, kaip yra, taip gražiai pažįstama. Tos pačios giesmės kaip ir prieš šimtą metų ir pan. Tokiose kongregacijose šiuolaikiška laikoma tokia giesmė kaip "Ačiū už šį gerą rytą", kuriai jau daugiau nei 60 metų.

Bet ar tai tinka ir VUCA pasaulyje?

Su Dievu

Abromas buvo pakeliui į nežinią (Pr 12, 6-9; NL):

Jie ėjo per Kanaaną ir atėjo prie ąžuolo More netoli Sichemo. Tuo metu toje vietovėje gyveno kanaaniečiai. 7 Tada VIEŠPATS pasirodė Abromui ir tarė: "Aš duosiu šitą kraštą tavo palikuoniui!" Abromas atsakė: "Aš duosiu šitą kraštą tavo palikuoniui! Taigi Abromas ten pastatė aukurą Viešpačiui, kuris jam pasirodė. 8 Tada Abromas nuėjo į kalnus į rytus nuo Betelio ir pasistatė palapines tarp Betelio vakaruose ir Ajo rytuose. Ten jis pastatė aukurą ir pagarbino Viešpatį. 9 Paskui keliais etapais ėjo į pietus.

Įdomu, kad hebrajiškas žodis "garbinti" taip pat gali reikšti "šaukti", todėl kitame vertime (NEÜ) čia rašoma

Ten jis taip pat pastatė aukurą Jahvei ir taip išgarsino Jahvės vardą.

Jis nežino nei kur, nei kodėl, bet laikosi Dievo ir net liudija apie Jį kanaaniečių akivaizdoje.

Badas

Kas vyksta toliau? (Pradžios 12:10)

Tuo metu krašte prasidėjo badas. Abromas išvyko gyventi į Egiptą, nes badas buvo didelis.

Tai nepastovumo paveikslas. Gerai, iš teksto negalime pasakyti, kaip greitai tai įvyko, bet padėtis taip pablogėjo, kad jis sugriovė palapines ir su visais namiškiais persikėlė į Egiptą. Ar tai buvo teisingas sprendimas, šiandien neįmanoma spręsti. Bado mastas tikriausiai buvo jam nepavaldus, jis, matyt, nebegalėjo susitvarkyti su situacija vietoje, todėl persikėlė kitur, į turtingą Egiptą, kur visada yra maisto.

Bet taip yra ir mums. Koks viso to mastas? Ar ateityje užteks pinigų? Viskas vis brangsta. Ir tas karas! Ar vieną dieną jis ateis ir pas mus? Pokyčių mastas gali gąsdinti. Kiti bijo imigracijos. Dar kiti norėtų atsukti laikrodį atgal į 90-uosius metus. Tada viskas buvo paprasčiau, bent jau mūsų prisiminimuose.

Be to, atrodo, kad šie pokyčiai vyksta milžinišku greičiu.

Susidorojimas su pavojumi

Abromas pamato pavojų ir priima sprendimą:

Kai jie priartėjo prie Egipto sienos, Abromas tarė savo žmonai Sarai: "Tu esi labai graži moteris. 12 Pamatę tave, egiptiečiai sakys: 'Tai jo žmona'. Tuomet tu liksi gyva, o mane jie nužudys. 13 Kodėl tau neapsimetus mano seserimi, kad egiptiečiai gerai su manimi elgtųsi ir paliktų mane gyvą, nes tu jiems rūpi?"

Man asmeniškai tai skamba neteisingai. Tiesą sakant, tai taip pat šiek tiek bailu, ir nemanau, kad jis apgalvojo tai iki galo.

Bet jis niekada anksčiau nebuvo atsidūręs tokioje situacijoje ir tai labai sudėtinga situacija.

Jam reikia maisto, savo žmonėms ir sau. Tačiau jis bijo. Egiptiečiai, matyt, buvo tokioje padėtyje, kad galėjo daryti, ką nori. Ar jo baimė buvo pagrįsta, ar tai buvo tiesiog išankstinis nusistatymas prieš egiptiečius, mes nežinome. Pasak Biblijos, Abromas niekada anksčiau nebuvo buvęs Egipte, o dabar jam tenka susidurti su jam svetima kultūra, ir kaip jis turėtų elgtis?

Kai reikalai tampa sudėtingi, prietarai, žinoma, padeda, nes jie veda prie paprastų sprendimų.

Taip pakankamai dažnai būna ir mūsų atveju. Kai dalykai tampa pernelyg sudėtingi, ieškome paprastų paaiškinimų.

Kurlink einame toliau?

14 Kai jie atvyko į Egiptą, apie Sarajos grožį kalbėjo visas miestas. 15 Faraono tarnai taip pat ją pamatė ir jo akivaizdoje gyrė jos grožį. 16 Dėl jos jis davė Abromui daug dovanų - avių, karvių, asilų, kupranugarių, vergų ir vergių. 17 Tačiau VIEŠPATS nubaudė faraoną ir visus jo rūmus sunkia liga dėl Abromo žmonos Sarajos.

Taip, prieš daugiau nei keturis tūkstančius metų lygybė nebuvo tokia jau tolima. Tačiau žvelgiant iš savo perspektyvos, kuri, žinoma, pagal šiandieninius standartus yra šiek tiek sutrikusi, faraonas elgėsi teisingai. Jis duoda Abromui daug vertingų dovanų savo tariamai seseriai.

Dabar ši situacija išties sudėtinga, tačiau, nepaisant šio absurdiško sprendimo nepavydėtinoje situacijoje, Dievas įsikiša. Ir čia Dievas yra toks pat tada, kaip ir dabar.

18 Faraonas pasiuntė pas Abromą ir smarkiai jam priekaištavo: "Ką tu man padarei? Kodėl man nepasakei, kad ji yra tavo žmona? 19 Kodėl nesakei, kad ji yra tavo sesuo, kad aš ją paimčiau į žmonas? Štai tavo žmona! Pasiimk ją ir išeik!" 20 Jis liepė keliems savo kareiviams išvesti Abromą, jo žmoną ir visą jų turtą iš šalies.

Įdomu tai, kad niekur nesakoma, jog jis turėjo grąžinti dovanas, o kitame skyriuje aprašoma, kad Abromas buvo labai turtingas.

Taip pat nesu tikras, kad pradinė Abromo baimė buvo pagrįsta. Ar tikrai faraonas būtų liepęs jį nužudyti, jei jis nebūtų melavęs? Man šis faraonas toks neatrodo, bet, žinoma, žmogus nežino.

Dievas neapleido Abromo, nors jo sprendimas tikrai buvo abejotinas.

Jono 16,33; NL Jėzus Kristus sako:

Aš jums visa tai pasakiau, kad manyje turėtumėte ramybę. Čia, žemėje, patirsite daug sunkių dalykų. Bet drąsinkitės, nes aš nugalėjau pasaulį.

Kituose vertimuose sakoma: ,,ar jūs bijote", ,,ar būsite prispausti", ,,ar jie darys jums spaudimą" ir t. t. Tačiau Jėzus nugalėjo pasaulį.

Ir kaip Abromo atveju, tai galioja ne tik tada, kai viską darote teisingai, bet ir tada, kai spaudžiamas priimate neoptimalius ar net neteisingus sprendimus. Jėzuje Kristuje galime turėti ramybę.

Atskyrimas

Kitame skyriuje Abromas susiduria su prabangos problema. Jis ir jo sūnėnas turi tiek daug ūkio gyvulių, kad nebegali likti kartu. Abiem jų bandoms paprasčiausiai neužteko vietos. Elberfelderio Biblija tai labai gražiai išverčia (Pr 13, 6; ELB):

Žemė negalėjo pakęsti, kad jie gyventų kartu, nes jų turtas buvo didelis, ir jie negalėjo gyventi kartu.

Norėčiau kartais turėti tokią problemą ;-)

Tačiau tai veda prie atsiskyrimo nuo sūnėno, kuris tikrai nebuvo toks didelis. Tačiau Abromas dėl to labai ramus, todėl sprendimą palieka Lotui. Man tai atrodo labai padoru.

Įdomus Loto apsisprendimo procesas (Pr 13, 10-13; NL):

Lotas pažvelgė į derlingą Jordano slėnio lygumą, kuri driekėsi Zoaro link. Mat prieš VIEŠPAČIUI sunaikinant Sodomą ir Gomorą, visa vietovė buvo gerai drėkinama, kaip VIEŠPATIES sodas ar Egiptas. 11 Todėl Lotas pasirinko Jordano slėnį. Jie atsiskyrė vienas nuo kito, ir Lotas nuėjo į rytus. 12 Kol Abromas pasiliko Kanaano žemėje, Lotas apsigyveno Jordano lygumos miestų rajone ir su savo palapinėmis persikėlė iki pat Sodomos apylinkių. 13 Tačiau Sodomos gyventojai buvo labai nedori ir sunkiai nusidėjo prieš VIEŠPATĮ.

Čia turime šiek tiek anksčiau minėto dviprasmiškumo dėl šios Loto pasirinktos žemės. "Kaip Viešpaties sodas", štai tai jau atributas. Galima suprasti, kodėl Lotas pasirenka šį kraštą.

Jis turi galimybę rinktis ir turi apsispręsti ne tik dėl savęs, bet ir dėl visų savo namiškių. O "kaip Viešpaties sodas" tikrai labai vilioja.

Kita vertus, Sodomos gyventojai buvo labai nedori ir sunkiai nusidėjo Dievui. Ar jis turėjo laikytis atokiau? Kita vertus, jam nebūtina gyventi mieste, jis gali ir toliau gyventi palapinėse.

Žinome, kad Lotas persikėlė į Sodomą ir ten turėjo namą. Apie tai šiek tiek užsimenama Pradžios 14-oje knygoje, kai aprašomas karas tarp įvairių vietovės karalių (Pr 14, 11. 12; NL):

11 Tada nugalėtojai apiplėšė Sodomos ir Gomoros turtus bei maisto atsargas, o paskui išvyko namo. 12 Jie taip pat suėmė Lotą - Abromo sūnėną, gyvenusį Sodomoje, - ir pasiėmė visą jo turtą.

Įtariu, kad Lotas iškeitė savo bandas į pinigus ir taip užsitikrino sau gerą gyvenimą su gražiu namu mieste, nes tik taip galiu paaiškinti, kad svetimšaliai kareiviai pagrobė visą jo turtą.

Vargu ar užsienio kariai būtų paėmę visus gyvulius. Pripažįstu, kad tai šiek tiek kombinacija ir spėliojimas, bet man tai atrodo labai tikėtina.

Tai verčia susimąstyti, kiek prasmingas žemės, kuri buvo tarsi Viešpaties sodas, pasirinkimas.

Žinoma, žinome, kad po to, Pradžios knygos 19 skyriuje, Sodoma buvo sunaikinta. Lotas su žmona ir dukterimis išsigelbėjo, nors Loto žmona bėgimo neišgyveno. Taip pat dingo ir visas jo turtas, apie kurį, beje, byloja tai, kad už miesto esančioje žemėje jis nebeturėjo didžiulių bandų.

Žvelgiant atgal, kaip Biblijos skaitytojui, lengva neigiamai vertinti Loto sprendimą dėl Sodomos ir Gomoros Jordano slėnyje. Beje, retrospektyviai vertinti sprendimus visada lengva.

Jis turėjo daug gyvulių, didelį ūkį, o žemė buvo tarsi Viešpaties sodas. Tai jam buvo svarbi informacija. Ar Sodomos žmonės buvo blogi, matyt, jo nedomino. Vėliau jis tikriausiai sužinojo, kad mieliau gyventų mieste, todėl pirmoji informacija tapo nesvarbi, o antroji informacija, į kurią iš pradžių jis, matyt, nežiūrėjo rimtai, labai apsunkino jo gyvenimą.

Man taip pat sunku priskirti Lotei kokius nors blogus motyvus. Kartais tokius neteisingus motyvus linkstama priskirti žmogui, kurio gyvenimas kaip nors nepavyksta. "Jis nuo pat pradžių turėjo visiškai neteisingą mąstyseną".

Bet kai esi pačiame įkarštyje, turi priimti sprendimus, o jie, žvelgiant retrospektyviai, gali pasirodyti nepalankūs.

Kelias

Jn 14, 2-6; NL Jėzus Kristus naudoja Kelio įvaizdį:

2 Mano Tėvo namuose yra daug buveinių, o aš einu pirma, kad paruoščiau jums vietą. Jei taip nebūtų, argi būčiau jums tai sakęs? 3 Kai viskas bus paruošta, aš ateisiu ir pasiimsiu jus, kad visada būtumėte su manimi, kur aš esu. 4 Tu žinai, kur aš einu ir kaip ten patekti". 5 "Ne, Viešpatie, mes nežinome", - atsakė Tomas. "Mes neturime supratimo, kur Tu eini, kaip mes galime žinoti kelią?" 6 Jėzus jam atsakė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.

Mums reikia žinoti, kur iš esmės einame, būtent šio žvilgsnio į amžinybę niekada neturime prarasti.

Terminas "kelias" graikų kalboje turi panašią dvigubą reikšmę kaip ir vokiečių kalboje, t. y., viena vertus, tai yra pėsčiųjų kelias, kuriuo reikia eiti ir keliauti, ir, kita vertus, kelias perkeltine prasme, kuriuo keliaujama, pavyzdžiui, su savo gyvenimu.

Apaštalų darbuose krikščionių tikėjimas dažnai vadinamas "keliu" (pvz., Apd 9, 2). Mes esame per Jėzų Kristų ir su juo einame teisingu, amžinuoju keliu į Jo Tėvo namus. Ir kartu su Juo esame kelyje čia, žemėje, neaiškiomis, greitai besikeičiančiomis ir sudėtingomis aplinkybėmis gyvenančiame pasaulyje.

Ir tam turime Bibliją, kuri mums padeda ir mus veda (Ps 119, 105; NL):

Tavo žodis - žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui.

Santrauka

Apibendrinimas:

Nepastovumas: Abromą nustebino tokio masto badas, kad jis nematė kitos išeities, kaip vėl viską palikti. Mes taip pat patiriame tokio masto krizes ir pokyčius, kurie dažnai mus pribloškia: Klimato kaita, karas, infliacija, spartus technologijų vystymasis ir dar daugiau
Neapibrėžtumas: Abromas turėjo palikti jam pažįstamą pasaulį ir persikelti į nežinomybę. Mes taip pat nežinome, kas mūsų laukia, bet kaip Abromas garbino ir šaukėsi Dievo naujose vietose, taip ir mes galime daryti tą patį.
Sudėtingumas: Abromas bijojo ir priėmė abejotiną sprendimą sudėtingoje situacijoje jam svetimoje visuomenėje. Nepaisant to, Dievas jį palaikė ir išgelbėjo iš susidariusios situacijos. Dievas šiandien yra toks pat, koks buvo tada, ir mes taip pat galime Juo pasitikėti, kai turime priimti sprendimus.
Dviprasmiškumas: Lotas turėjo įvairios informacijos ir perspektyvų apie Sodomos žemę, todėl jis neteisingai ją interpretavo ir priėmė neteisingą sprendimą. Tačiau tai galima įvertinti tik žvelgiant atgal. Dievas vis tiek jį išgelbėjo.
Mes esame kelyje: su Jėzumi pakeliui į buveines, kurias Dievas mums ruošia, ir čia, žemėje, taip pat, net jei ne visada matome, kur čia einame. Tačiau su Biblija kaip žibintu mūsų tolesniems žingsniams, tai gali pavykti.